Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Vedos

vèdos [skr. vēda — žinojimas; šventi tekstai], seniausieji indų raštijos tekstų rinkiniai, sudaryti iš eiliuotų ir prozinių, religinių ir pasaulietinių tekstų (tikėjimo tiesų, apeigų ir papročių aprašymų, giesmių, teol. ir filos. traktatų).

Misticizmas

misticizmas [↗ mistika], pažiūra, kad gamtos ir visuomenės reiškinių pagrindą sudaro paslaptingas, jutimais nesuvokiamas ir protu nepaaiškinamas antgamtinis pradas; tą pažiūrą bei mistinį pasaulio suvokimą (mistiką) pripažįstančios ir ja aiškinančios pasaulį teol. ir filos. doktrinos.

Emanatizmas

emanatizmas [↗ emanacija], filos. teol. teorija, teigianti, kad pasaulis susidarė ir vystėsi, laipsniškai išsiliedamas iš vieno, pirminio prado — tobulo absoliuto; ~ą skelbė daugiausia neoplatonikai.

Ekleziologija

ekleziològija [gr. ekklēsia — bažnyčia + ↗ …logija], teol. skyrius, įrodinėjantis bažnyčios šventumą, neklystamumą, jos apaštališką ištikimybę ir svarbą, gelbstint tikinčiųjų sielas; mokslas apie bažnyčią.

Dogmatika

dogmãtika, teol. sistemingas kurios nors religijos dogmų išdėstymas.

Dogma

dogmà [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1. sen. Graikijoje — iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filos. mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams; 2. teol. kanonizuotas tikėjimo teiginys, skelbiamas tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa; 3. teiginys, nuomonė, teorija, be įrodymų ar praktinio patikrinimo laikoma neginčijama tiesa.

Apologetika

apologètika [gr. apologētikos — ginamasis]: 1. teol. šaka, ginanti krikščionybės dogmą; 2*. šališkas ko nors gynimas arba garbinimas, atmetant objektyvią analizę.