Terminai.lt

ikebanà [jap.], puokščių sudarymo menas, paplitęs Japonijoje.

ikonodùlai [↗ ikona + gr. dulos — vergas], šventųjų paveikslų ir statulų garbintojai, šventųjų paveikslų garbinimo šalininkai.

ikonogrãfija [gr. eikon — atvaizdas + ↗ …grafija]: 1. iš anksto nustatytos tam tikrų personažų ar siužetų vaizdavimo dailės kūrinyje taisyklės; 2. dailėtyros šaka: tam tikrų personažų ir siužetų tipinių schemų, simbolių, atributų sistemingas aprašymas, klasifikavimas ir aiškinimas; 3. tapybos, grafikos kūrinių, nuotraukų, kino dokumentų, susijusių su kokia nors tema, asmeniu, vieta, įvykiu, rinkimas.

ikonoklãzmas [lot. iconoclasmus < gr. eikōn — atvaizdas + klasis — laužymas], šventųjų paveikslų garbintojų (ikonodulų) ir jų priešininkų (ikonoklastų) kova Bizantijoje (VIII a.—IX a. I pusė).

ikonològija [gr. eikōn — atvaizdas, paveikslas + ↗ …logija]: 1. dailėtyros metodas, pagal kurį nustatomas visuomeninių pažiūrų, idėjų ir meno raidos ryšys; 2. sen. dailėtyros šaka, aiškinanti, kaip dailės kūriniuose vaizduojami bibliniai, mitologiniai ir alegoriniai personažai bei scenos.