Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Kaguliarai

kaguliãrai [pranc. cagoulards < cagoule — gobtuvas su išpjova akims; juo apsigaubę, Δ dalyvaudavo slaptose sueigose], Prancūzijoje 1932—40 veikusios slaptos fašistų organizacijos nariai.

Kahalas

kahãlas [hebr. kahal — susirinkimas, bendruomenė], R. Europoje (XIV—XIX a.) — žydų bendruomenės savivalda ir pati bendruomenė.

Kahoras

kahòras [pagal Prancūzijos miesto Kahoro (Cahors) pavadinimą], raudonasis aitroko skonio spirituotas desertinis vynas, gaminamas iš raudonųjų vynuogių sulčių, kurios prieš rauginimą pakaitinamos.

Kaimanas

kaimãnas [isp. caiman < karibų k.], krokodilas Caiman; gyvena Centr. ir P. Amerikos upėse, pelkėse, jūrų pakraščiuose.

Kainas

Káinas, Biblijos personažas — vyriausiasis Adomo ir Ievos sūnus; pirmasis žemdirbys.

Kainitas

kainitas [vok. Kainit < gr. kainos — naujas (susidaro iš karnalito)], mineralas, dviguba magnio sulfato ir kalio chlorido druska; kalio trąša.

Kaino žymė

Káino žyme, ypatingas ženklas; pagal Bibliją, juo buvo pažymėtas Kainas, vyriausiasis Adomo ir Ievos sūnus, kuris iš pavydo, kad dievas priėmė ne jo, o brolio Abelio auką, pastarąjį nužudė.

Kainozojus

kainozòjus [gr. kainos — naujas + zōē — gyvybė], Žemės geol. istorijos jauniausioji era, apimanti ir dab. epochą; per tą laikotarpį susidariusių uolienų grupė.

Kaizeris

káizeris1 [vok. Kaiser < lot. caesar — cezaris, karalius], Šv. Romos imperijoje (962—1806) ir Vokietijoje (1871—1918) — valdovo titulas; tą titulą turėjęs asmuo.

Kaizeris

káizeris2 [pagal vok. fiziko H. Kaizerio (Kayser) pavardę], K, atvirkštinis centimetras, nesisteminis bangų skaičiaus vienetas; 1 K= 100 m-1.