la [sk. lia; lot.], muz. garsas, šeštas bet kurioje do garsu pradedamoje pagrindinio diatoninio muz. garsaeilio oktavoje.
|
||||
la [sk. lia; lot.], muz. garsas, šeštas bet kurioje do garsu pradedamoje pagrindinio diatoninio muz. garsaeilio oktavoje. labiãlinis [lot. labialis < labium — lūpa], lingv. lūpinis. labializãcija [↗ labialinis], lūpinimas, garsų tarimas suapvalinant ir atkišant į priekį lūpas. labializúoti [↗ labialinis], lingv. lūpinti, tarti suapvalinant ir atkišant į priekį lūpas. labilùmas [↗ labilus]: 1. fiz. nepastovumas, pvz., mech. sistemos Δ; 2. fiziol. funkcinis paslankumas — greitis, kuriuo biol. sistemų (ląstelių, audinių, organų) funkcijos atsinaujina po ankstesnių reakcijų ir pasirengia naujoms. labilùs [lot. labilis], netvirtas, nepastovus; paslankus, lengvai kintantis, persitvarkantis, laisvas. labiodentãlin‖is [lot. labium — lūpa + dens (kilm. dentis) — dantis], lūpinis dantinis — tariamas, apatinę lūpą priartinant prie priešakinių viršutinių dantų, pvz., ~iai priebalsiai (f, v). labioveliãrin‖is [labium + lot. velum (palati) — minkštasis gomurys], tariamas, atkišant į priekį ir suapvalinant lūpas, tuo pat metu liežuvio užpakalinę dalį pakeliant prie minkštojo gomurio, pvz., ~iai priebalsiai. labirintas [gr. labyrinthos]: 1. klaidus sudėtingo plano sen. statinys; 2. sudėtingas, dažn. spiralės pavidalo, geom. ornamento motyvas; 3. vingiuoti, medžiais apsodinti parko takai, vedantys į aikštę su fontanu; 4. anat. vidinė ausies dalis; susideda iš sraigės, prieangio ir 3 pusratinių kanalų; 5. sudėtinga, paini, klaidi padėtis, vieta, iš kurios sunku rasti išeitį, pvz., minčių Δ, gatvių Δ. labirintodòntai [labyrinthos + gr. odus (kilm. odonthos) — dantis], iškastiniai varliagyviai Labyrinthodontis, gyvenę Eurazijoje ir Amerikoje nuo vėlyvojo devono iki triaso. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai