Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Supernatūralizmas

supernatūralizmas [↗ super… + ↗ natūralizmas], filos. koncepcija, teigianti, kad egzistuoja antjutiminis, antgamtinis pasaulis, turįs įtakos žemiškajam ir pažįstamas tikėjimu bei kontempliacija.

Supernova

supernovà [↗ super… + ↗ nova], astr. sprogusi ir po to labai staigiai bei ryškiai sužibusi žvaigždė.

Superortikonas

superortikònas [↗ super… + ↗ ortikonas], televizijos perdavimo vamzdis, veikiantis tuo pačiu principu kaip ir ortikonas, bet daug jautresnis už jį; vart. kaip pagrindinis televizijos perdavimo kamerų prietaisas.

Superpozicija

superpozicija [lot. superpositio — uždėjimas ant viršaus], fiz. su(si)dėjimas, su(si)klojimas vienas ant kito, su(si)darymas iš kelių elementų.

Superregeneratorius

superregenerãtorius [↗ super… + ↗ regeneratorius], radijo imtuvas, kuris per grįžtamojo ryšio grandinę prie priimamųjų signalų prideda sustiprintus signalus.

Supersegmentinis

supersegmeñtinis [↗ super… + lot. segmentum — atkarpa], lingv. priklausantis tiems kalbos elementams, kurie charakterizuoja ne vieną fonemą, o visą skiemenį, žodį ar teksto atkarpą, pvz., intonacija.

Superstratas

superstrãtas [↗ super… + lot. stratum — patiesalas], kalba atėjūnė, paveikusi vietinę kalbą, arba kalbos atėjūnės pėdsakai vietinėje kalboje, pvz., pranc. ir lot. Δ anglų kalboje.

Supervizorius

supervizorius [angl. supervisor — prižiūrėtojas], pagrindinė skaičiavimo mašinos, jų sistemos operacinės sistemos dalis, valdanti tos mašinos arba sistemos procesorių.

Supinacija

supinãcija [lot. supinatio — atlošimas, pervertimas], anat.: 1. rankos atgręžimas (pasukimas delnu į viršų); 2. vidinio pėdos krašto pakėlimas; 3. gulėjimas aukštielninkam.

Supinas

supinas [lot. supinum], siekinys — indoeuropiečių ir kai kurių kt. kalbų neasmeninė veiksmažodžio forma tikslui reikšti; vart. su slinkties veiksmažodžiais, pvz., „jis eina šieno pjautų”.