Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Zeugitai

zeugitai [gr. zeugitai < zeugos — porinis jaučių kinkinys], trečioji pagal turto cenzą sen. Atėnų piliečių grupė (daugiausia vidutiniai ir smulkūs žemdirbiai); atsirado VI a. pr. m. e. po Solono reformų.

Zigogamija

zigogãmija [gr. zygon — pora + ↗ …gamija], kai kurių dumbliagrybių lytinio dauginimosi būdas: susilieja ne lytinės ląstelės, o hifų spec. išaugų viršūninės ląstelės — gametangiai.

Zigomorfinis

zigomòrfinis [zygon + gr. morphē — forma], netaisyklingas, turintis tik vieną simetrijos plokštumą, pvz., Δ augalo žiedas.

Zigospora

zigosporà [zygon + gr. spora — sėkla], kai kurių dumbliagrybių spora, susidariusi iš zigotos, kuri apsitraukia dvisluoksniu arba trisluoksniu apvalkalu.

Zigota

zigot‖à [gr. zygōtē — sujungta į porą], biol. ląstelė, susidaranti po apvaisinimo, susiliejus 2 lytinėms ląstelėms (gametoms); iš ~os vystosi naujas individas.

Zigzagas

zigzãgas [pranc. zigzag, vok. Zickzack], laužtinė (z raidės pavidalo) linija.

Zikuratas

zikurãtas [asirų k. zikkuratu — (kalno) viršūnė], laiptuoto bokšto pavidalo kulto pastatas (dievo buveinė) su aklinomis sienomis ir aikštele viršuje; būdingas Mesopotamijos sen. šalių architektūrai.

Zimazė

zimãzė [gr. zymē — raugas], fermentas, sukeliantis alkoholinį rūgimą; išskiria mielės.

Zimogenas

zimogènas [zymē + ↗ …genas], fermento neaktyvioji forma, kitaip ↗ profermentas.

Zimologija

zimològija [zymē + ↗ …logija], mokslas apie rūgimą ir jį sukeliančius fermentus.