Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Apireksija

apirèksija [↗ a… + gr. pyrexis — karštligė, karštis] , karščio nebuvimas, sergant kuria nors ūmine užkrečiamąja liga, pvz., maliarija, grįžtamąja šiltine.

Apis

Ãpis, sen. Egipto šventasis jautis.

Aplacentiniai

aplaceñtiniai [↗ a… + ↗ placentiniai], kloakiniai ir sterbliniai žinduoliai, kurių gemalams vystantis nesusidaro placenta.

Aplanatas

aplanãtas [gr. aplanēs — nenukrypstantis; nejudamas], fotografinis objektyvas, kuriame nepasireiškia jokios aberacijos, išskyrus astigmatizmą.

Aplanatizmas

aplanatizmas [↗ aplanatas], sferinės aberacijos nebuvimas.

Aplanospora

aplanosporà [gr. aplanēs — nejudrus + ↗ spora], neturinti žiuželių (nejudri) dumblių spora.

Aplazija

aplãzija [↗ a… + gr. plasis — susidarymas, formavimasis], med.: 1. įgimtas organo arba audinio nebuvimas; 2. nepakankamas organo arba audinio išsivystymas.

Aplikacija

aplikãcija [lot. applicatio — pridėjimas]: 1. taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įv. medžiagos (odos, audinio, popieriaus) iškarpų, prisiūtų ar priklijuotų ant kitos medžiagos; 2. aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės dirbinys.

Aplikatė

aplikãtė [lot. applicatus — pridėtas, priglaustas], viena erdvinių Dekarto koordinačių.

Aplikatorius

aplikãtorius [lot. applico — prišlieju, priglaudžiu], radioterapijos prietaisas — hermetiškai už daryta metalinė dėžutė, kurioje yra radioaktyvusis preparatas, arba plokštelė, įsodrinta radioaktyviuoju izotopu; dedamas ant odos ar gleivinės pažeistos vietos.