ùnija [lot. unio — susivienijimas, sąjunga]: 1. monarchinių valstybių susivienijimas; 2. bažn. regioninis skirtingų bažnyčių susivienijimas, pvz., katalikų ir stačiatikių Δ.
|
||||
ùnija [lot. unio — susivienijimas, sąjunga]: 1. monarchinių valstybių susivienijimas; 2. bažn. regioninis skirtingų bažnyčių susivienijimas, pvz., katalikų ir stačiatikių Δ. tradìcija [lot. traditio — perdavimas, pasakojimas ]: 1. istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų) perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros išliekamumą ir vienovę; 2. katalikų teologijoje — antrasis (šalia Biblijos) dievo apreiškimo šaltinis; jam priskiriami bažn. tėvų, teologų, ankstyvųjų krikščionių rašytojų raštai, bažn. susirinkimų nutarimai, popiežių enciklikos. superintendeñtas [lot. superintendens (kilm. superintendentis) — vyriausiasis prižiūrėtojas]: 1. protestantų bažnyčioje — dvasininkas, vadovaujantis bažn. apygardai; 2. pareigūnas, vadovaujantis JAV liaudies švietimo departamentui. sinòdas [gr. synodos – susirinkimas]: 1. katalikų bažnyčioje – vyskupijos dvasininkų, kelių metropolijų arba viso krašto vyskupų susirinkimas; 2. protestantų bažnyčioje – bažn. valdžios organas – dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas bažn. reikalams spręsti; 3. rusų stačiatikių bažnyčioje – bažn. valdžios organas – patariamasis organas prie Maskvos ir Visos Rusios patriarcho. simònija [pagal Biblijoje minimo burtininko Simono, kuris prašęs apaštalų parduoti jam galią daryti stebuklus, vardą], vid. amžių katalikų ir kt. bažnyčiose — bažn. pareigų pirkimas ir pardavimas. sekuliarizãcija [lot. saecularis — pasaulietiškas]: 1. ko nors (nuosavybės, funkcijų), priklausančio bažnyčiai, dvasininkams ar esančio jų žinioje, perdavimas valstybės, pasauliečių dispozicijai; 2. dvasininko perėjimas į pasauliečius, vienuolio išstojimas iš vienuolių ordino; 3. veiklos, kūrybos, galvosenos išsivadavimas iš bažn. įtakos. sakramentãlijos [lot. sacramentalia – įkeisti už užstatą, pašventinti dalykai], bažn. nurodymu dvasininko pašventinti daiktai (paveikslai, rožančiai, kryželiai) ir veiksmai (laiminimai, šventinimai, egzorcizmai), tariamai teikią tikinčiajam antgamtinių malonių. responsòriumas [lot. responsorium < responso – atsakau, atsiliepiu]: 1. apeiginio giedojimo būdas: solistas (kunigas) ir choras gieda pakaitomis; 2. bažn. muzikos žanras. requiem [sk. rekvijem; lot. requies (gal. requiem) – atilsis], vokalinis instrumentinis muz. kūrinys mirusiems pagerbti; bažn. muzikoje dar vadinamas gedulingosiomis mišiomis. psalmòdija [gr. psalmos — giesmė + ōdē — giedojimas], bažn. giedojimo forma: nedidelio diapazono melodika, rečitatyvinis giedojimo pobūdis, visiška ritmo priklausomybė nuo log. ir gram. akcentų. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai