Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Praktiškas

prãktiškas [↗ praktika]: 1. mokantis naudotis palankiomis aplinkybėmis, sumanus darbe, prityręs, pvz., Δ žmogus; 2. tikslingas, patogus, pvz., Δ drabužis.

Praporščikas

prãporščikas [sen. sl. prapor — vėliava], kai kurių šalių kariuomenių kar. laipsnis; pagal tarnybinę padėtį, pareigas ir teises yra artimi jaunesniesiems karininkams.

Prazeodimis

prazeodimis [gr. prasinos — žalias + didymos — dvigubas; taip pavadintas dėl druskų žalios spalvos], chem. elementas Pr, atom. Nr. 59; metalas.

Preadaptacija

preadaptãcija [lot. prae — anksčiau + ↗ adaptacija], organizmo arba organo savybė prisitaikyti prie būsimų aplinkos pokyčių arba prie būsimų organo funkcijų.

Preambulė

preámbulė [lot. praeambulus — einantis priešakyje], įstatymo arba kt. teis. akto, deklaracijos arba tarptautinės sutarties įvadinė dalis.

Preanimizmas

preanimizmas [lot. prae — prieš, pirma + ↗ animizmas], religijotyros koncepcija, kritikuojanti pagrindinį animizmo teiginį, kad tikėjimas dvasiomis yra pirmoji religijos forma.

Precedentas

precedeñtas [lot. praecedens (kilm. praecedentis) — einantis priešakyje]: 1. faktas, įvykis, kuris gali būti pavyzdžiu arba pateisinimu kitiems panašiems faktams, įvykiams; 2. teismo sprendimas, priimtas kurioje nors byloje ir tapęs privalomas kitiems tos pačios arba žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems panašias bylas.

Precentorius

preceñtorius [lot. praecentor — dainavedys, solistas, dirigentas], parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas.

Preceptorius

precèptorius [lot. praeceptor — mokytojas, auklėtojas], vid. amžių žemvaldžio dvaro vaikų mokytojas ir auklėtojas.

Precesija

precèsija [lot. praecessio — ėjimas priekyje]: 1. astr. lėtas periodinis Žemės ašies judėjimas erdvėje aplink ašį, statmeną Žemės skriejimo aplink Saulę plokštumai; 2. kietojo kūno sukimosi ašies judėjimas, kurio metu ašis brėžia erdvėje apskritą kūginį paviršių.