pistãcija [lot. pistacia < gr. pistahē < pers. pistah], krūmas arba medis Pistacia; paplitęs Viduržemio j. pajūrio šalyse, Š. Afrikoje, P. v. Azijoje; riešutai valgomi.
|
||||
pistãcija [lot. pistacia < gr. pistahē < pers. pistah], krūmas arba medis Pistacia; paplitęs Viduržemio j. pajūrio šalyse, Š. Afrikoje, P. v. Azijoje; riešutai valgomi. pistòlė [pranc. pistole, it. pistola], Ispanijos auksinė moneta (nuo XVI a.), vėliau paplitusi Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje; cirkuliavo iki XVIII a. pab. pistolètas [pranc. pistolet]: 1. rankinis trumpavamzdis šaunamasis ginklas su šovinių apkaba rankenoje; 2. šaunamasis įtaisas šviesos ir garso signalams duoti, pvz., signalinis Δ, starto Δ. pistònas [pranc. piston — stūmoklis, vožtuvėlis]: 1. pučiamojo muz. instrumento stūmoklis, uždarantis vamzdžio kanalą ir jungiantis kroną; 2.↗ kornetas1; 3. ntk. kapsulė — indelis su trupučiu jautrios sprogstamosios medžiagos parako užtaisui padegti; 4. kniedė — trumpas vamzdelis su praskėstais galais; vart. plokščioms detalėms sujungti, t. p. skylutėms kartone, odoje apkraštuoti. pisuãras [pranc. pissoir], kriauklė su nutekamuoju vamzdžiu vyrams šlapintis. pitagoriẽčiai ↗ pitagorininkai. pitagòrininkai, Pitagoro filosofijos idėjų, pitagorizmo sekėjai, šalininkai. pitagorizmas, VI—IV a. pr. m. e. filos. ir moksl. teorijos, skelbusios sielų kilnojimąsi, skaičių mistiką, matematikos kultą, dangaus sferų harmoniją; pradininkas gr. filosofas Pitagoras (apie 580—500 pr. m. e.). pitas [gr. pithos], aukštas molinis statinės pavidalo sen. graikų indas maistui laikyti. pitekántropas [gr. pithēkos — beždžionė + anthrōpos — žmogus], ankstyvasis žmogus (archantropas), gyvenęs prieš 650—500 tūkstančius metų kai kuriose P. Azijos, R. Afrikos, Kinijos, Europos vietose; beždžionžmogis. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai