Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Titulas

titulas [lot. titulus]: 1. burž. šalyse – asmens paveldėtas arba jam suteiktas garbės vardas; 2. burž. teisėje – kurios nors subjektyvinės teisės pagrindas; 3. knygos antraštė, pavadinimas; 4. kapitalinės statybos sąmata pagal objektus, surašomus į titulinį sąrašą.

Titulinis

titulinis: 1. antraštinis, pvz., Δ puslapis; 2. vardinis, susijęs su ↗ titulu (4).

Tituluoti

titulúoti, vadinti ką jo turimu titulu.

Tiubeteika

tiubetéika [< tiurkų k.], apskrita ar kampuota, pusapvalė arba smailiaviršė kepuraitė su siuvinėtais arba austais raštais; daugelio Rytų tautų tautinis galvos apdangalas.

Tiubingas

tiùbingas [angl. tubing < tube – vamzdis], požeminių kasinių (tunelių, šachtos vamzdžių) surenkamasis tvirtinimo elementas, dažn. cilindrinio kevalo formos.

Tiulis

tiùlis [pagal Prancūzijos Tiulio (Tulle) miesto pavadinimą], lengvas permatomas tinklinis audinys arba mezginys iš medvilninių arba cheminio pluošto siūlų.

Tiuringitas

tiuringitas [pagal VDR ist. srities Tiūringijos (Thüringen) pavadinimą], mineralas, geležingasis chloritas; geležies rūda.

Tiurkai

tiùrkai, Azijos tautų grupė, kalbanti giminingomis kalbomis; didžiausios tautos: turkai, uzbekai, kazachai, azerbaidžaniečiai, kirgizai, totoriai, turkmėnai.

Tiurkologija

tiurkològija, orientalistikos šaka, tirianti tiurkų kalbomis kalbančių tautų istoriją, kultūrą, kalbas ir literatūrą.

Tmezis

tmèzis [lot. tmesis < gr. tmēsis – perkirtimas], lingv. kartu parašytų žodžių išskyrimas, dažn. priešdėlio atskyrimas, pvz., lot. dissipatisque disque sipatis, rusų у никого = ни у кого.