epiceñtras [↗ epi… + ↗ centras], reiškinio, vykstančio virš Žemės paviršiaus ar po juo, centro projekcija į Žemės paviršių, pvz., Žemės drebėjimo Δ, branduolinio sprogimo Δ.
|
||||
epiceñtras [↗ epi… + ↗ centras], reiškinio, vykstančio virš Žemės paviršiaus ar po juo, centro projekcija į Žemės paviršių, pvz., Žemės drebėjimo Δ, branduolinio sprogimo Δ. epiblemà [gr. epiblēma — apdangalas], augalo šaknies išorinis sluoksnis, kitaip ↗ rizodermis. epiblãstas [↗ epi… + gr. blastos — daigas], varpinių augalų gemalo II sėklaskiltė, redukuota iki plono žvynelio. epi… [gr.], priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors; ko nors perteklių, priedą; ėjimą po ko nors. epentèzė [gr. epenthesis — įterpimas], neetimologinio garso įterpimas į morfemą, garsų junginį ar žodį; būdinga indoeuropiečių kalboms, pvz., liet. aštrus < ide. aros. ependimà [gr. ependyma — viršutinė danga], anat. plona plėvelė, išklojanti galvos smegenų skilvelius ir nugaros smegenų centr. kanalą. epeirogèninis [ēpeiros + ↗ …geninis], geol. svyruojamasis, pvz., Δ judesys (lėtas vertikalus Žemės plutos judesys). epeiroforèzė [gr. ēpeiros — sausuma + phorēsis — nešimas], žemynų ar jų dalių horizontalus slinkimas. épaulement [sk. epolman; pranc] ↗ epolmanas. èpas [gr. epos — žodis, pasakojimas]: 1, viena iš 3 pagrindinių (šalia lyrikos ir dramos) grožinės literatūros rūšių — pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra (senoviniai epai, pasakėčios, poemos, romanai, apsakymai); 2. vienas iš epo I reikšme žanrų — didelis, dažn. eiliuotas ist. ar mit. tematikos kūrinys arba kūrinių ciklas; buvo paplitęs gimininės santvarkos irimo, pvz., graikų „Iliada” ir „Odisėja”, ir feodalizmo, pvz., prancūzų „Rolando giesmė”, laikais; senovinis epas, epopėja. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai