emỹras [arab. amir — valdovas], kai kurių musulmonų šalių valdovo ar jo sūnaus titulas (atitinka kunigaikščio titulą).
|
||||
emỹras [arab. amir — valdovas], kai kurių musulmonų šalių valdovo ar jo sūnaus titulas (atitinka kunigaikščio titulą). emineñcija [lot. eminentis — prakilnybė]: 1. katalikų vyskupų ir kardinolų titulas; tą titulą turintis asmuo; 2. dvasininkų kurfiurstų ir joanitų ordino didžiojo magistro titulas iki XVII a. emigrúoti [lot. emigrare], išsikelti į kt. šalį gyventi. emigántas (lot. emigrans (kilm. emigrantis) — išsikeliantis], asmuo, išsikėlęs gyventi į kt. šalį; išeivis. emigrãcija [lot. emigratio — išsikėlimas]: 1. žmonių persikėlimas iš tėvynės į kt. šalis; 2. kurioje nors šalyje gyvenančių emigrantų visuma, išeivija; 3. gyvūnų persikėlimas už jų arealo ribų; 4. med. leukocitų ir kitų kraujo forminių elementų skverbimasis iš kraujo pro kraujagyslių sieneles, slinkimas į uždegimo židinį. emfizemà [gr. emphysēma — išsipūtimas], med. oro susikaupimas organe arba tame audinyje, kuriame jo ppr. nebūna. emfitèuzė [gr. emphyteusis], paveldima žemės nuoma suteikianti nuomininkui daiktinę teisę naudotis nuomojamu sklypu, jį įkeisti, perleisti šią teisę kt. asmeniui, perduoti ją paveldėjimo būdu. emfitèutas [gr. emphyteutēs], žemės nuomininkas pagal emfiteuzę. emfãzė [gr. emphasis — raiškumas]: 1. kalbos raiškumo, emocinės įtampos stiprinimas stilistinėmis priemonėmis (epitetais, metaforomis, palyginimais, kreipiniais, paralelizmais ir kitomis stilistinėmis figūromis); nedidelis jausmingumas, patosas; 2. lingv. įtempimas tariant kai kuriuos garsus. emfãtin‖is [gr. emphatikos — raiškus]: 1. nepapratai jausmingas, patetiškas, pvz., Δ stilius; 2. ling. ~iai priebalsiai — priebalsiai, kuriuos tariant liežuvis pakyla prieš minkštąjį gomurį ir susiaurėja balso stygos; būdingi semitų kalboms. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai