Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Emyras

emỹras [arab. amir — valdovas], kai kurių musulmonų šalių valdovo ar jo sūnaus titulas (atitinka kunigaikščio titulą).

Eminencija

emineñcija [lot. eminentis — prakilnybė]: 1. katalikų vyskupų ir kardinolų titulas; tą titulą turintis asmuo; 2. dvasininkų kurfiurstų ir joanitų ordino didžiojo magistro titulas iki XVII a.

Emigruoti

emigrúoti [lot. emigrare], išsikelti į kt. šalį gyventi.

Emigantas

emigántas (lot. emigrans (kilm. emigrantis) — išsikeliantis], asmuo, išsikėlęs gyventi į kt. šalį; išeivis.

Emigracija

emigrãcija [lot. emigratio — išsikėlimas]: 1. žmonių persikėlimas iš tėvynės į kt. šalis; 2. kurioje nors šalyje gyvenančių emigrantų visuma, išeivija; 3. gyvūnų persikėlimas už jų arealo ribų; 4. med. leukocitų ir kitų kraujo forminių elementų skverbimasis iš kraujo pro kraujagyslių sieneles, slinkimas į uždegimo židinį.

Emfizema

emfizemà [gr. emphysēma — išsipūtimas], med. oro susikaupimas organe arba tame audinyje, kuriame jo ppr. nebūna.

Emfiteuzė

emfitèuzė [gr. emphyteusis], paveldima žemės nuoma suteikianti nuomininkui daiktinę teisę naudotis nuomojamu sklypu, jį įkeisti, perleisti šią teisę kt. asmeniui, perduoti ją paveldėjimo būdu.

Emfiteutas

emfitèutas [gr. emphyteutēs], žemės nuomininkas pagal emfiteuzę.

Emfazė

emfãzė [gr. emphasis — raiškumas]: 1. kalbos raiškumo, emocinės įtampos stiprinimas stilistinėmis priemonėmis (epitetais, metaforomis, palyginimais, kreipiniais, paralelizmais ir kitomis stilistinėmis figūromis); nedidelis jausmingumas, patosas; 2. lingv. įtempimas tariant kai kuriuos garsus.

Emfatinis

emfãtin‖is [gr. emphatikos — raiškus]: 1. nepapratai jausmingas, patetiškas, pvz., Δ stilius; 2. ling. ~iai priebalsiai — priebalsiai, kuriuos tariant liežuvis pakyla prieš minkštąjį gomurį ir susiaurėja balso stygos; būdingi semitų kalboms.