elemeñtin‖is, susijęs su elementu; pvz., ~ė analizė.
|
||||
elemeñtin‖is, susijęs su elementu; pvz., ~ė analizė. elemeñtas [lot. elementum — pirmapradė medžiaga, stichija], ko nors sudėtinė dalis; dėmuo: 1. vienodą branduolio krūvį turinčių atomų visuma; chemiškai nedaloma medžiaga; 2. mat. sudėtinė dalis, pvz., aibės (erdvės) elementas; 3. el. srovės šaltinis, pvz., galvaninis elementas; 4. filos. pirminis būties pradas, dar vadinamas stichija; 5. kurios nors sudėtingos visumos sudėtinė dalis. elementarùs [lot. elementarius], pradinis, paprasčiausias, pagrindinis. elementarizm‖as [↗ elementarus], XX a. pr. modernistinės dailės kryptis, geom. abstrakcionizmo atmaina; ~o kūriniai — susikertančių įstrižų linijų kompozicijos. elektrovakuuminis [↗ elektro… + ↗ vakuumas], susijęs su elektrotechniniais prietaisais, kurių viduje sudaromas vakuumas arba tam tikro slėgio dujų atmosfera. elektrotònusas [↗ elektro… + ↗ tonusas], nervo, raumens jaudrumo pakitimas dėl el. srovės, poveikio. elektrotòmija [↗ elektro… + ↗ …tomija], med. audinių pjovimas didelio dažnio el. srovės prietaisu. elektrotèrmija [↗ elektro… + gr. thermē — šiluma], techn. šaka, naudojanti el. energiją medžiagoms kaitinti ir lydyti. elektroterãpija [↗ elektro… + ↗ terapija], gydymas el. srove ir elektromagnetiniu lauku; elektros terapija. elektrotèchnikas, elektrotechnikos specialistas. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai