egzegètika [gr. exēgētika — aiškinamosios knygos, žinynai], egzegezės taisyklės ir metodai.
|
||||
egzegètika [gr. exēgētika — aiškinamosios knygos, žinynai], egzegezės taisyklės ir metodai. egzegètai [gr. exēgētēs — aiškintojas]: 1. sen. Graikijos orakulai, kai kada įstatymų ir papročių aiškintojai, vėliau — vadovai po miestą; 2. filologai, aiškinantys lit. tekstus (dažn. senovinius); 3. teologai, aiškinantys ir komentuojantys Bibliją. egzartikuliãcija [lot. ex — iš, nuo + articulus — sąnarys], galūnės amputacija per sąnarį. egzarchãtas: 1. Bizantijoje— ↗ egzarcho (2) valdoma adm. terit. sritis; 2. egzarcho pareigos, titulas. egzárchas [gr. exarchos — pradininkas, vadovas]: 1. sen. graikų šventyklos žynių vadovas; 2. Bizantijos pakraščių valdų imperatoriaus vietininkas; 3. stačiatikių bažn. srities arba savarankiškos bažnyčios vadovas. egzarãcija [lot. exaratio — išarimas], judančio ledyno ardomoji veikla. egzantemà [gr. exanthēma < ex — iš išorės + anthēma — žydėjimas], odos išbėrimas. egzaminúoti [lot. examinare], tikrinti kieno nors žinias, kvosti, klausinėti. egzaminãtorius [lot. examinator], asmuo, kuris egzaminuoja. egzãminas [lot. examen — tyrimas]: 1. mokinių ir studentų kurios nors disciplinos žinių patikrinimo būdas; 2. žinių, mokėjimo, jėgos, charakterio patikrinimas, išbandymas. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai