determinizmas [↗ determinuoti], filos. teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.
|
||||
determinizmas [↗ determinuoti], filos. teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą. determinatỹvas [lot. determino — apibrėžiu, apriboju]: 1. indoeuropiečių lyginamojoje istorinėje kalbotyroje — neaiškios reikšmės priesagos pobūdžio elementas, praplečiantis pirmykštę indoeuropietišką šaknį; 2. lingv. neskaitomas ideografinio rašto (šumerų, hetitų, egiptiečių, kinų) ženklas, rodantis, kuriai daiktų ar sąvokų grupei priklauso juo pažymėtas žodis, ir padedantis perskaityti bei suprasti daugiareikšmes ir polifonines ideogramas. determinántas [lot. determinans (kilm. determinantis) — apibrėžiantis]: 1. veiksnys, ką nors sąlygojantis; 2. mat. tam tikras reiškinys, pvz., kvadratinės matricos Δ (visų galimų sandaugų, gautų, parenkant po 1 dauginamąjį iš matricos kiekvienos eilutės ir stulpelio, algebrinė suma); 3. lingv. žodžio arba žodžių junginio priklausomasis dėmuo, apibūdinantis pagr. dėmenį, pvz., pažyminys žodžių junginyje „žemės paviršius”; 4. ↗ determinatyvas(1). determinãcija [lot. determinatio — apibrėžimas, apribojimas]: 1. priežastinis sąlygotumas; 2. sąvokos apimties apribojimas, papildant jos turinį; 3. organizmo dalių kokybinių skirtumų atsiradimas ankstyvose gemalo vystymosi stadijose (kol dar neišryškėjusios audinių ir organų užuomazgos). deteriorãcija [lot. deterior — blogesnis], pagedimas, veiksmingumo susilpnėjimas. detergeñtas [lot. detergens (kilm. detergentis) — valantis], chemikalas, kurio vandeniniu tirpalu plaunami užteršti paviršiai. detektúoti [↗ detekcija], rad, išskirti žemojo dažnio (moduliuojančius) el. virpesius iš aukštojo dažnio (moduliuotų) virpesių. detèktorius [lot. detector — atidengėjas]: 1. detekcijos įtaisas; 2. fiz. techn. prietaisas ar jų sistema, naudojama objektui, spinduliavimui, chem. junginiui rasti ar registruoti, pvz., spinduliavimo Δ. detektỹvin‖is [↗ detektyvas], vaizduojantis painių nusikaltimų aiškinimą, seklių nuotykius, pvz., Δ filmas, Δ romanas, ~ė literatūra. detektỹvas [angl. detective < lot. detectio — atidengimas]: 1. kapit. šalių kriminalinės policijos arba privataus tardymo biuro agentas, savo funkcijas atliekantis slaptai; seklys; 2. kino ar televizijos filmas, lit. kūrinys apie seklius, painių nusikaltimų aiškinimą. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai