Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Determinizmas

determinizmas [↗ determinuoti], filos. teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.

Determinatyvas

determinatỹvas [lot. determino — apibrėžiu, apriboju]: 1. indoeuropiečių lyginamojoje istorinėje kalbotyroje — neaiškios reikšmės priesagos pobūdžio elementas, praplečiantis pirmykštę indoeuropietišką šaknį; 2. lingv. neskaitomas ideografinio rašto (šumerų, hetitų, egiptiečių, kinų) ženklas, rodantis, kuriai daiktų ar sąvokų grupei priklauso juo pažymėtas žodis, ir padedantis perskaityti bei suprasti daugiareikšmes ir polifonines ideogramas.

Determinantas

determinántas [lot. determinans (kilm. determinantis) — apibrėžiantis]: 1. veiksnys, ką nors sąlygojantis; 2. mat. tam tikras reiškinys, pvz., kvadratinės matricos Δ (visų galimų sandaugų, gautų, parenkant po 1 dauginamąjį iš matricos kiekvienos eilutės ir stulpelio, algebrinė suma); 3. lingv. žodžio arba žodžių junginio priklausomasis dėmuo, apibūdinantis pagr. dėmenį, pvz., pažyminys žodžių junginyje „žemės paviršius”; 4. ↗ determinatyvas(1).

Determinacija

determinãcija [lot. determinatio — apibrėžimas, apribojimas]: 1. priežastinis sąlygotumas; 2. sąvokos apimties apribojimas, papildant jos turinį; 3. organizmo dalių kokybinių skirtumų atsiradimas ankstyvose gemalo vystymosi stadijose (kol dar neišryškėjusios audinių ir organų užuomazgos).

Deterioracija

deteriorãcija [lot. deterior — blogesnis], pagedimas, veiksmingumo susilpnėjimas.

Detergentas

detergeñtas [lot. detergens (kilm. detergentis) — valantis], chemikalas, kurio vandeniniu tirpalu plaunami užteršti paviršiai.

Detektuoti

detektúoti [↗ detekcija], rad, išskirti žemojo dažnio (moduliuojančius) el. virpesius iš aukštojo dažnio (moduliuotų) virpesių.

Detektorius

detèktorius [lot. detector — atidengėjas]: 1. detekcijos įtaisas; 2. fiz. techn. prietaisas ar jų sistema, naudojama objektui, spinduliavimui, chem. junginiui rasti ar registruoti, pvz., spinduliavimo Δ.

Detektyvinis

detektỹvin‖is [↗ detektyvas], vaizduojantis painių nusikaltimų aiškinimą, seklių nuotykius, pvz., Δ filmas, Δ romanas, ~ė literatūra.

Detektyvas

detektỹvas [angl. detective < lot. detectio — atidengimas]: 1. kapit. šalių kriminalinės policijos arba privataus tardymo biuro agentas, savo funkcijas atliekantis slaptai; seklys; 2. kino ar televizijos filmas, lit. kūrinys apie seklius, painių nusikaltimų aiškinimą.