|
-> atribùtas [lot. attributum — tai, kas skirta, duota]: 1. filos. esminė, būtina objekto savybė, be kurios objektas neegzistuoja; Aristoteliui — akcidencijos priešybė; 2. esminis arba specifinis daikto, reiškinio požymis arba ženklas; 3. lingv. pažyminys.
atribùcija [lot. attributio — priskyrimas], mokslo ir meno kūrinių autentiškumo, jų autorių, sukūrimo vietos ir laiko nustatymas.
atrèzija [↗ a… + gr. tresis — anga], vamzdinio organo spindžio arba natūralios angos nebuvimas (vystymosi anomalija) arba užakimas, pvz., dėl traumos.
atrèpsija [↗ a… + gr. threpsis — maitinimas]: 1. sunki mitybos sutrikimo forma, dažniausiai pasitaikanti dirbtinai maitinamiems kūdikiams; 2. organizmo atsparumas navikinių ląstelių augimui.
-> atrèmija [gr. atremia — nejudrumas], nervų sistemos ir psichikos sutrikimas — negalėjimas stovėti, sėdėti ir vaikščioti.
a tre [it. trise, trims], muz. 3 instrumentų grojimas unisonu.
atrazinas, dirvų herbicidas C8H14N5Cl; balti bekvapiai milteliai.
atraktántas [lot. attraho — pritraukiu], vabzdžius priviliojanti medžiaga (pačių vabzdžių egzokrininių liaukų sekretas, natūrali arba sintetinė medžiaga), pvz., feromonai, kai kurie aliejai, org. rūgštys, amoniakas.
atrakciònas [pranc. attraction < lot. attraho — pritraukiu]: 1. efektingas cirko programos numeris, turintis daug sudėtingų triukų; 2. pramoginis parko įrenginys; 3. patraukli pramoga šventėje, pasilinksminime.
-> atrãkcija [lot. attractio — patraukimas], geod. svambalo nuokrypis, sąlygojamas svariosios masės poveikio.
Puslapis 1,905 iš 2,099« Pirmas«...1,9011,9021,9031,9041,9051,9061,9071,9081,9091,910...»Paskutinis »
|
|
Naujausi komentarai