Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Ataraktikai

atarãktikai [gr. ataraktos — ramus], raminamųjų vaistų grupė, kitaip ↗ trankviliantai.

Ataraksija

atarãksija [gr. ataraxia — ramumas], visiška dvasinė ramybė, kaip parengiamoji eudemonijos sąlyga (terminą vartojo Demokritas, Epikūras, Pironas).

Atamanas

atamãnas [ukr. ataman < lenk. hetman]: 1. nereguliaraus, nuo valst. valdžios nepriklausomo kar. būrio ar grupės vadas; 2. kazokų kariuomenės ir atskirų dalinių vadas, turėjęs kar. ir adm. valdžią; iš pradžių renkamas, vėliau valdžios skiriamas.

Atakuoti

atakúoti: 1. eiti į ataką, veržliai pulti priešą; 2*. užsipulti žodžiais, veiksmais.

Ataksitas

ataksitas [gr. ataxia — netvarka], geležinis meteoritas (jo ėsdintame paviršiuje matomos netaisyklingos formos figūros).

Ataksija

atãksija [gr. ataxia — netvarka], valingų judesių koordinacijos sutrikimas.

Ataka

atakà2 [it. attacca — pradėk], muz.: 1. intonavimo būdas: garso tarimas arba dainavimas tik įkvėpus; 2. staigus ir stiprus klavišų ar stygų užgavimas, garso akcentavimas; 3. naujos muz. kūrinio dalies pradėjimas be pertraukos.

Ataka

atakà1 [pranc. attaque], lemiamas puolimo etapas: siekiama veržliu smūgiu sutriuškinti priešą ir užimti jo poziciją.

Ašugas

ašùgas [< tiurkų k.], azerbaidžaniečių, armėnų ir kitų Kaukazo tautų liaudies kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.

Aškenaziai

aškenãziai [< hebr.], Centr. ir R. Europos žydai.