astenotimija [asthenēs + gr. thymos — siela], charakterio tipas, kuriam būdinga perdėtas jautrumas, baimė pakenkti savo vardui ir iš to kylantis santykių su žmonėmis atsargumas.
|
||||
|
astenosferà [asthenēs + gr. sphaira — rutulys], Žemės viršutinės mantijos dalis po litosfera; Gutenbergo sluoksnis. astenòpija [gr. asthenēs — silpnas + ōps (kilm. ōpos) — akis], regėjimo silpnumas. astèninis, silpnas, pvz., Δ žmonių tipas; susijęs su astenija, būdingas astenikui. astènikas [gr. asthenikos], pagal E. Krečmerio tipologiją — menko fizinio sudėjimo žmogus, ilgomis galūnėmis, plonu kaklu, siaura krūtinės ląsta. astènija [gr. astheneia], bendras fizinis ir psichinis silpnumas, bejėgiškumas. astãzija [↗ a… + gr. stasis — stovėjimas], nepastovėjimas dėl nervų sistemos ligų, pvz., isterijos, arba galvos smegenų pažeidimo. astãtas [gr. astatos — nepastovus], radioaktyvus dirbtinis chem. elementas At. atom. Nr. 85.   (Be įvertinimo) Loading... |  Gairės: Chemijos terminai |  Kategorija: A |  Peržiūrėta: 18 |  Nėra komentarų | Astárt‖ė (gr. Astartē), semitų tautų derlingumo, motinystės ir meilės deivė; su ~e sen. graikai tapatino grožio ir meilės deivę Afroditę. assemblè [sk. asamblė; pranc. sutelktas], klasikinio šokio šuolis, ištiesiant koją į priekį, į šoną arba atgal. |
||||
|
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||
Naujausi komentarai