alotigèninis [gr. allote — kitu laiku + ↗ … geninis], geol. susidaręs kitur, pvz., uolienos Δ mineralas (susidaręs anksčiau už tą uolieną ir kitur).
|
||||
alotigèninis [gr. allote — kitu laiku + ↗ … geninis], geol. susidaręs kitur, pvz., uolienos Δ mineralas (susidaręs anksčiau už tą uolieną ir kitur). alopoliplòidija [allos + ↗ poliploidija], biol. chromosomų rinkinio kartotinis padaugėjimas hibriduose, gautuose, sukryžminus skirtingų rūšių arba genčių individus. aloplãstika [allos + ↗ plastika], plastinės chirurgijos metodas — organams ir audiniams atkurti naudojamos nebiol. kilmės medžiagos. alopècija [gr. alōpekia < alōpēx (kilm. alōpekos) — lapė], plaukų slinkimas; plikimas. alopãtija [allos + gr. pathos — liga], įprastinis gydymas (veikiant organizmą kitaip negu liga). alònžas [pranc. allonge — priedas]: 1. chem. kūginis vamzdis, kuriuo distiliuojamasis skystis iš šaldytuvo nuteka į rinktuvą; 2. techn. įtaisas nesusikondensavusiems metalų garams (ypač cinko ir kadmio) surinkti; 3. vekselio pridėtinis lapas perdavimo įrašams, jeigu jie nebeišsitenka vekselyje; 4. didžiausias atstumas, iš kurio boksininkas gali suduoti smūgį. alonimas [allos + gr. onyma — vardas], kieno nors tikras vardas, kito asmens panaudotas kaip slapyvardis. alomorfòzė [allos + gr. morphōsis — pavidalas, išvaizda] ↗ idioadaptacija. alomòrfas [allos + ↗ morfas], morfemos variantas, pvz., liet. priesagos -el- ir -ėl- žodžiuose „vaikelis” ir „katinėlis”. alogizmas [↗ a… + gr. logismos — protas]: 1. nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas; 2. filos. pažiūra, neigianti galimybę adekvačiai pažinti tikrovę, remiantis logika ir diskursyviniu mąstymu; 3. literatūroje, teatre, cirke — logikos ryšių pažeidimas, sudarantis netikėtumo, komizmo įspūdį. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai