Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Simpa

sìmpa [< jap.], jap. teatro rūšis; vaidinimuose siejami kabukio ir šiuolaikinio europiečių teatro elementai; atsirado XIX a. pab.

Simonija

simònija [pagal Biblijoje minimo burtininko Simono, kuris prašęs apaštalų parduoti jam galią daryti stebuklus, vardą], vid. amžių katalikų ir kt. bažnyčiose — bažn. pareigų pirkimas ir pardavimas.

Simfonizmas

simfonìzm‖as, platus meninį sumanymą atitinkančių vaizdų perteikimo užmojis, intensyvi muz. dramaturgijos plėtotė, kryptinga gausių išraiškos priemonių vartosena muz. kūryboje; ~o bruožų daugiausia turi simfoninės (kai kada ir kamerinės) muzikos kūriniai, daugelis operų, oratorijų, kantatų.

Simfoninis

simfònin‖is, susijęs su simfonija, pvz., Δ orkestras, Δ paveikslas, ~ės variacijos.

Simfonijetė

simfonijètė [it. sinfonietta], maža simfonija.

Simfonija

simfònija [gr. symphōnia — sąskambis], didelis sonatinio ciklo formos kūrinys simfoniniam orkestrui; vienas svarbiausių simfoninės muzikos žanrų; dažn. 4 kontrastingų dalių.

Simfonetė

simfonètė ↗ simfonijetė.

Simfizė

simfìzė [gr. symphysis — suaugimas]: 1. kremzlinė sąvarža — kaulų jungtis per tarpinį kremzlės sluoksnį; 2. organų arba jų dalių suaugimas.

Simetrodontai

simetrodòntai, iškastiniai žinduoliai Symmetrodonta, gyvenę nuo viršutinio triaso iki kreidos periodo Europoje ir Š. Amerikoje.

Simetrija

simètrija [gr. symmetria — atitikimas]: 1. dalių, esančių priešingose skiriančiosios linijos arba centro pusėse, atitikimas pagal dydį, formą ir padėtį; tvarkingas išdėstymas, pasižymintis taisyklingumu ir proporcijų analogiškumu; 2. fiz. sistemos erdvinis arba jos fiz. dėsnius išreiškiančių matematinių struktūrų taisyklingumas.