|
-> prozòdija [gr. prosōdia — priegaidė, intonacija, kirtis]: 1. skiemenų, žodžių ar jų grupių tarimo kiekybinių fonetinių savybių (priegaidžių, kirčių, intonacijų) sistema ir ją tirianti kalbotyros šaka; 2. eiliuotų kūrinių kalbos skiemenų, žodžių ar jų grupių tarimo trukmės, kirčio, intonacijos ypatybės ir jas tirianti eilėtyros šaka.
prozodemà [↗ prozodija], lingv. supersegmentinis kalbos fonologinės sistemos vienetas, pvz., kirtis ir priegaidė lietuvių k. žodžiuose: tùri ir turi, kitas ir kitàs.
pròziškas: 1. būdingas prozai, panašus į prozą; 2. kasdieniškas, buitiškas, pilkas, nuobodus.
pròzinis [↗ proza], neeiliuotas, nepoetinis.
-> pròzininkas, prozos kūrinių (romanų, apsakymų, apybraižų) autorius.
Prozerpinà (lot. Proserpina), romėnų žemės derlingumo ir požemio pasaulio deivė.
prozenchimà [gr. pros — link + enchyma — kas įlieta], augalo audinys, kuris susideda iš pailgų smailiais galais, sumedėjusiomis sienelėmis ląstelių.
prozelitizmas: 1. mėginimas užverbuoti kuo daugiau ↗ prozelitų; 2. karštas atsidavimas naujai teorijai, naujoms pažiūroms.
prozelitas [gr. prosēlytos — ateivis, atėjūnas]: 1. žmogus, perėjęs į kt. tikybą; neofitas; 2*. naujas (ppr. karštas) kokių nors pažiūrų, ideologijos šalininkas.
-> prozèktorius [lot. prosector — atkirtėjas, atpjovėjas], gydytojas, darantis lavono skrodimą.
|
|
Naujausi komentarai