prozòdija [gr. prosōdia — priegaidė, intonacija, kirtis]: 1. skiemenų, žodžių ar jų grupių tarimo kiekybinių fonetinių savybių (priegaidžių, kirčių, intonacijų) sistema ir ją tirianti kalbotyros šaka; 2. eiliuotų kūrinių kalbos skiemenų, žodžių ar jų grupių tarimo trukmės, kirčio, intonacijos ypatybės ir jas tirianti eilėtyros šaka.
|
||||
|
prozodemà [↗ prozodija], lingv. supersegmentinis kalbos fonologinės sistemos vienetas, pvz., kirtis ir priegaidė lietuvių k. žodžiuose: tùri ir turi, kitas ir kitàs. pròziškas: 1. būdingas prozai, panašus į prozą; 2. kasdieniškas, buitiškas, pilkas, nuobodus. pròzinis [↗ proza], neeiliuotas, nepoetinis. pròzininkas, prozos kūrinių (romanų, apsakymų, apybraižų) autorius. Prozerpinà (lot. Proserpina), romėnų žemės derlingumo ir požemio pasaulio deivė. prozenchimà [gr. pros — link + enchyma — kas įlieta], augalo audinys, kuris susideda iš pailgų smailiais galais, sumedėjusiomis sienelėmis ląstelių. prozelitizmas: 1. mėginimas užverbuoti kuo daugiau ↗ prozelitų; 2. karštas atsidavimas naujai teorijai, naujoms pažiūroms. prozelitas [gr. prosēlytos — ateivis, atėjūnas]: 1. žmogus, perėjęs į kt. tikybą; neofitas; 2*. naujas (ppr. karštas) kokių nors pažiūrų, ideologijos šalininkas. prozèktorius [lot. prosector — atkirtėjas, atpjovėjas], gydytojas, darantis lavono skrodimą. |
||||
|
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||
(Be įvertinimo)
Loading...
Kategorija: 
Peržiūrėta: 9 | 
Naujausi komentarai