Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Klasifikacija

klasifikãcija [↗ klasė + lot. facio—darau], objektų skirstymas į klases (skyrius, grupes) pagal bendrus požymius.

Klasicizmas

klasicizm‖as [lot. classicus — pavyzdinis], XVII a.— XIX a. I pusės Europos ir Š. Amerikos meno kryptis; šio laikotarpio dailės ir architektūros stilius; ~ui būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos siekimas, antikos ir renesanso meno principų laikymasis.

Klasicistinis

klasicistinis, susijęs su klasicizmu, būdingas klasicizmui.

Klasicistas

klasicistas, klasicizmo krypties, stiliaus kūrinių autorius.

Klasė

klãsė [lot. classis — grupė, skyrius], bendrų požymių turinčių objektų visuma; pagal tam tikrus kokybės požymius išskirtų objektų grupė: 1. socialinė grupė, kuri skiriasi pagal vietą istoriškai apibrėžtoje visuomeninės gamybos sistemoje, pagal santykį su gamybos priemonėmis, pagal vaidmenį visuomeninėje darbo organizacijoje, pagal visuomeninio turto dalies įgijimo būdus ir dydį; 2. biol. sistematinė kategorija (taksonas), apimanti gyvūnų giminingus būrius arba augalų eiles; 3. aritmetikoje — trijų gretimų skaičiaus skirsnių grupė, pvz., vienetų Δ, tūkstančių Δ; 4. klasifikacinės bendrovės laivui suteikiama kategorija; 5. keleivinių vagonų, laivų kajučių komfortiškumo kategorija; 6. lingv. kai kurių kalbų (daugiausia afrikiečių) žodžių grupė, išskiriama pagal reiškiamus daiktus, reiškinius ar asmenis, pvz., skaičių Δ, veikiančio asmens Δ; 7. lingv. indoeuropiečių kalbų veiksmažodžiai, kurių esamojo laiko kamienai sudaromi tuo pačiu būdu; 8. pastovi vienodo amžiaus pradinės ir vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos mokinių grupė, einanti tą pačią mokymo programą; 9. kai kurių spec. mokyklų, pvz., konservatorijos, dėstomasis dalykas (fortepijono Δ, smuiko Δ).

Klarnetas

klarnètas [it. clarinetto < lot. clarus — aiškus], medinis pučiamasis muz. instrumentas, turintis cilindrinį liemenį su skylutėmis ir vožtuvėliais ir snapo pavidalo pūstuką su liežuvėliu.

Klarkas

klárkas [pagal JAV geochemiko F. V. Klarko (Clarke) pavardę], geochemijoje — skaičius, reiškiantis vidutinį chem. elemento kiekį (masės arba atomų skaičiaus procentais) kosminėje arba geocheminėje sistemoje (dažn. Žemės plutoje).

Klanas

klãnas [angl. clan < keltų k.]: 1. airių, škotų, valų giminė; 2. kraujo giminyste susijusių žmonių grupė; 3. bendrų interesų, išvien veikianti žmonių grupė.

Klaksonas

klãksonas [angl. klaxon], garsinis automobilio arba motociklo signalas.

Klakeris

klãkeris [pranc. claqueur], klakos dalyvis.