supozitòrijus [lot. suppositorium — žvakutė], žvakutė — vaistų forma: kieta, cilindro nusmailintais galais pavidalo; Δ, įkištas į tiesiąją žarną arba makštį, ištirpsta.
|
||||
supozitòrijus [lot. suppositorium — žvakutė], žvakutė — vaistų forma: kieta, cilindro nusmailintais galais pavidalo; Δ, įkištas į tiesiąją žarną arba makštį, ištirpsta. supozicija [lot. suppositio — padėjimas, pakišimas]: 1. prielaida, numatymas, spėjimas, hipotezė; laikina prielaida, apie kurią dar nežinoma, ar ji teisinga ar klaidinga; 2. semantinė reikšmė, kurią įgauna posakyje žodis ar žodžių grupė. supòrt‖as [pranc. support — pastovas], pjovimo staklių dalis, kurios įtvare tvirtinamas pjovimo įrankis; ~ą su įrankiu galima pastumti skersai, išilgai arba įstrižai. suponúoti [lot. supponere — padėti po kuo nors], turėti kaip prielaidą, kaip sąlygą, numatyti. suplikãcijos [lot. supplicatio — viešas maldavimas], maldaujamo pobūdžio rel. giesmės. supletyvizmas [pranc. supplétif — pridėtinis], žodžio formų sudarymas iš įv. šaknų, pvz., liet. „aš” ir „manęs”; Δ būdingas indoeuropiečių kalboms. suplemeñtas [lot. supplementum — papildymas], veikalo papildymų tomas. supinãtorius [lot. supino — atlošiu, atverčiu atgal], med.: 1. atgręžiamasis raumuo; 2. spec. vidpadis, įdedamas į paprastą avalynę; vart. plokščiapėdystei taisyti. supinas [lot. supinum], siekinys — indoeuropiečių ir kai kurių kt. kalbų neasmeninė veiksmažodžio forma tikslui reikšti; vart. su slinkties veiksmažodžiais, pvz., „jis eina šieno pjautų”. supinãcija [lot. supinatio — atlošimas, pervertimas], anat.: 1. rankos atgręžimas (pasukimas delnu į viršų); 2. vidinio pėdos krašto pakėlimas; 3. gulėjimas aukštielninkam. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai