singuliariškùmas [lot. singularis – savotiškas, ypatingas], astr. savotiška, ypatinga visatos pradinės stadijos erdvės ir laiko būsena, kuriai būdingas begalinis materijos tankis.
|
||||
singuliariškùmas [lot. singularis – savotiškas, ypatingas], astr. savotiška, ypatinga visatos pradinės stadijos erdvės ir laiko būsena, kuriai būdingas begalinis materijos tankis. singulètas [vok. Singullet], pavienė (vienlypė) spektro linija. singularis [lot.], lingv. vienaskaita. singònija [syn + gr. gōnia – kampas], kristalų, turinčių bendrų simetrijos požymių, grupė. singenèzė [syn + ↗ genezė]: 1. organizmų lytinis dauginimasis; 2. kraujo giminystė; 3. mineralų susidarymas nuosėdų kaupimosi metu. singenètin‖is [gr. syn – kartu + ↗ genetinis], geol. susidaręs kartu arba tuo pačiu metu, pvz., ~iai mineralai. singèkis [jap. singeki – naujoji drama], japonų XX a. teatro rūšis; europietiško pobūdžio vaidinimai (pjesės). singãmija [gr. syn – kartu + ↗ …gamija], apvaisinimas – moteriškosios ir vyriškosios lytinių ląstelių (gametų) susiliejimas į vieną kokybiškai naują ląstelę (zigotą). singamètija [gr. syn – drauge + gametēs – sutuoktinis], morfologiškai vienodų skirtingos lyties organizmų fiziol. skirtingumas. sinestèzija [gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis, jungtinis jutimas], dviejų arba daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų jutimo organą. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai