Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Manevruoti

manevrúoti: 1. daryti manevrą, manevrus; 2. glžk. važinėti lokomotyvais, stumdyti vagonus stoties keliais, sustatant traukinius, skirstant vagonus; 3. apeiti kliūtis, laviruoti; 4*. veikti aplinkiniais keliais, išsisukinėti; 5*. sumaniai vadovauti, pertvarkant, perrikiuojant turimas priemones, galimybes.

Manevras

manèvras [pranc. manoeuvre], operatyvus persitvarkymas; gudraujamasis veiksmas: 1. kariuomenės pergrupavimas ar perkėlimas į naujas kovos veiksmų vietas; 2. kariuomenės ugnies perkėlimas į naujus taikinius, nekeičiant ginklų ugnies pozicijų; 3. transporto priemonės judėjimo krypties keitimas, norint užimti tam tikrą vietą kelyje, kelių mazge; 4*. sumanus, gudrus, vikrus veiksmas.

Manevrai

manèvrai [pranc. manoeuvres], kariuomenės pratybos — mokymas veikti panašiomis į karo veiksmus sąlygomis.

Manekenas

manekènas [pranc. mannequin]: 1. žmogaus pavidalo figūra, modelis, padarytas iš įv. medžiagų; 2. drabužių demonstruotojas; 3*. nesavarankiškas, bevalis žmogus.

Mandrilai

mandrilai [angl. mandrill, isp. mandril], šunbeždžionės Mandrillus; gyvena nedidelėmis grupėmis V. Afrikos tropiniuose miškuose.

Mandragora

mandragorà [gr. mandragoras], daugiametė žolė Mandragora; be stiebo arba labai trumpu stiebu; turi alkaloidų; uogos valgomos.

Mandolina

mandolinà [it.], styginis muz. instrumentas; turi ištempto pusrutulio pavidalo korpusą su kakleliu, 4 poras stygų; skambinama plektru.

Mandola

mandolà [it. mandola], vid. amžių klajojančių dainininkų styginis muz. instrumentas, mandolinos prototipas.

Mandibulės

mandibulės [lot. mandibula — apatinis žandikaulis], vėžiagyvių, šimtakojų ir vabzdžių poriniai viršutiniai žandai.

Mandatas

mandãtas [lot. mandatam]: 1. kolektyvo, organizacijos, tam tikros teritorijos rinkėjų įgaliojimas asmeniui atstovauti jiems kokiame nors aukštesnio lygio forume (parlamente, taryboje, suvažiavime, kongrese, konferencijoje); 2. Tautų sąjungos specialus įgaliojimas valstybėms (I pasaulinio karo nugalėtojoms) valdyti buvusias kolonijas ir kai kurias Turkijos valdas; 3. įgaliojimas Suvienytųjų Nacijų Organizacijos pareigūnams, vykdantiems Saugumo tarybos ir generalinio sekretoriaus pavedimus, ištirti vietoje kokį nors įvykį ar situaciją.