kòlo [< sl.], pietų slavų (serbų, chorvatų, bulgarų), rumunų liaudies ratelis.
|
||||
|
kolobomà [gr. kolobōma — atpjautas gabalėlis], akies obuolio dangalų spraga. kolocintas, augalas, kitaip ↗ kolokvintas. kolòdijus [gr. kollōdēs — lipnus, klampus], nitroceliuliozės tirpalas alkoholio ir eterio mišinyje; bespalvis arba gelsvas skystis; stingdamas sudaro tvirtą plėvelę; vart. medicinoje. kolofònas [lot. colophon < gr. kolophōn — viršūnė], sen. rankraščio arba spaudinio gale nurodomas teksto pavadinimas, autoriaus, perrašinėtojo, spaustuvininko pavardė, spausdinimo vieta ir data ir kt. duomenys. kolodas [gr. kolla — klijai + eidos — pavidalas], kieta, skysta ar dujinė dispersinė sistema, kurios dalelių dydis 10-9—10-6 m. kolokãcija [lot. collocatio — paskirstymas, išdėstymas], skolininkų sąrašas pagal mokėjimo terminų eilę. kolokãtorius [lot. colloco — įdedu pinigus kur nors], asmuo, turintis teisę į turto dalį. koloksilinas [gr. kolla — klijai + oxys — aštrus, rūgštus], celiuliozės nitratas, turintis 10,7—12,2% azoto. kolokvint‖as [gr. kolokynthē — moliūgas], daugiametė šliaužianti arba vijoklinė žolė Citrullus colocynthis; ~o vaisiuose yra glikozido kolocintino. |
||||
|
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||
(Be įvertinimo)
Loading...
Kategorija: 
Peržiūrėta: 2 | 
Naujausi komentarai