|
-> kãtarsis [gr. katharsis — apvalymas, taurinimas]: 1. vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač meno pagalba; 2. psichoanalizėje — žmogaus emocinė iškrova, išvaduojanti jį iš traumatinio pobūdžio pergyvenimų; sukeliamas, atskleidžiant žmogui jo psichinę būseną.
katastrofà [gr. katastrophē — perversmas, sunaikinimas], didelė, staigi ir netikėta nelaimė, įvykis su tragiškomis pasekmėmis.
katastrofizmas [pranc. catastrophisme < gr. katastrophē — perversmas, sunaikinimas]: 1. viena iš XXa. kultūros, istoriosofijos tendencijų — pesimistinis požiūris į kultūros, civilizacijos ateitį, jų greito žlugimo, katastrofos (dėl vidinės raidos arba išorinių priežasčių) pranašavimas ir šio požiūrio reiškimas literatūroje (ypač poezijoje); 2. teorija, aiškinanti, kad Žemės geol. istorijoje ilgas, palyginti ramias epochas pakeisdavę trumpi katastrofų laikotarpiai.
katatermomètras [gr. kata — žemyn + ↗ termometras], spiritinis termometras oro srautų nedideliam greičiui matuoti pagal vėsinamąjį srauto poveikį.
-> katatermomètrija [kata + ↗ termometrija], oro šaldomojo poveikio žmogui nustatymas; padeda nustatyti žmogaus šiluminės savijautos higienines normas.
katatimija [gr. katathymios — trokštamas], psichol. sprendinių pritaikymas, pakeitimas pagal tuo metu išgyvenamus jausmus ir troškimus.
katatònija [gr. katatonos — įtempimas, sustingimas], psichikos sutrikimas, kuris reiškiasi judėjimo ir elgsenos pakitimais.
katechètas [gr. katēchētēs — mokytojas], dvasininkas arba pasaulietis, mokantis katekizmo arba apskritai krikščionių tikėjimo.
katechètika [gr. katēchētikē (technē) — mokymo (menas)], teologijos dalis, kuri rūpinasi tikėjimo pagrindų mokymo metodika.
-> katechin‖ai [pagal akacijos katechu, kurios medienoje gausu ~ų, pavadinimą], fenoliniai flavanų dariniai augaluose; biologiškai aktyvūs: reguliuoja kapiliarų pralaidumą, didina jų sienelių elastingumą.
|
|
Naujausi komentarai