Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Stroncianitas

stroncianitas, mineralas, stroncio karbonatas SrCO3; stroncio rūda.

Stroncis

stròncis [pagal Stronšiano (Stroncian) gyvenvietės Škotijoje, kurioje buvo atrastas stroncianito mineralas, pavadinimą], chem. elementas Sr, atom. Nr 38; metalas.

Strongiliatozė

strongiliatòzė, gyvūnų, dažn. kumeliukų, liga; sukelia nematodai Strongylata, parazituojantys virškinimo organuose.

Strongiloidozė

strongiloidòzė, daugumos naminių ir laukinių gyvūnų helmintozė; sukelia nematodas Strongyloides, parazituojantis plonosiose žarnose.

Stropas

stròpas [ol. strop — kilpa], tam tikra virvė, pvz., virvė gondolai prie aerostato, žmogui, kroviniui prie parašiuto pritvirtinti, lynas kroviniui kėlimo kranu kelti.

Struggle for life

struggle for life [sk. stragl for laif; angl.], kova dėl būvio, egzistencijos.

Struktūra

struktūrà [lot. structura]: 1. daikto dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys; sandara; 2. objekto arba reiškinių sistemos sandara, atsieta nuo jų kilmės, funkcijų, elementų, požymių; 3. lit. kūrinio sandara, jo elementų organizacija, tarpusavio ryšiai, santykiai; 4. geol. uolienų sandaros požymiai, kuriuos sąlygoja jas sudarančių mineralų ir jų agregatų forma, dydis, išsidėstymas; 5. uolienų slūgsojimo erdvinė forma.

Struktūralizmas

struktūralizmas [angl. structuralism < ↗ struktūra]: 1. metodologinė visuomenės mokslų (lingvistikos, literatūrologuos, religijotyros, kultūrologijos) kryptis ir metodas, svarbiausiu uždaviniu laikanti tiriamojo objekto abstrakčios struktūros, genezės analizę, t. p. struktūros filosofijos ir ideologijos interpretacijas; 2. XX a. vid. literatūrologijos kryptis ir metodas, kurie pagrindiniu tyrimo objektu laiko kūrinio struktūrą, jos elementų (ypač dvinarių) tarpusavio santykius ir funkcinę prasmę, santykius su visuma; 3. struktūrinė kalbotyra — XX a. vid. kalbotyros kryptys (funkcinė kalbotyra, glosematika, deskriptyvinė kalbotyra), laikančios kalbą hierarchiškai organizuota ženklų sistema.

Struktūrinis

strukturinis [↗ struktūra], susijęs su kieno nors struktūra, sandara.

Struma

strumà [lot.], gūžys — skydliaukės padidėjimas.