Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Tranzityvumas

tranzityvùmas [↗ tranzityvus]: 1. lingv. gram. kategorija, rodanti veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su tiesioginiu objektu; 2. mat. aibės elementų sąryšio savybė: jei a * b ir b * c, tai a*c (a, b, c — bet kurios aibės elementai, * — sąryšio ženklas), pvz., lygybė (=), daugiau arba lygu (≥). mažiau arba lygu (≤) yra tranzityvūs sąryšiai.

Tipologinis

tipològin‖is [↗ tipologija], būdingas kuriam nors tipui; ~ė kalbų klasifikacija, kalbų grupavimas, remiantis ne jų giminingumu, o gram. sandaros ypatybėmis.

Sintetinis

sintètin‖is [gr. synthetikos]: 1. chem. gaminamas, gaunamas sintezės būdu; 2. sudarantis įv. elementų vienovę, pvz., Δ menas; apibendrinantis; 3. sudaromas iš kelių reikšminių dalių, rodančių ne tik sąvokas, bet ir gram. santykius sakinyje, pvz., ~ės kalbos, ~ė forma.

Sinkretizmas

sinkretizm‖as [gr. synkrētismos – su(si)jungimas]: 1. skirtingų gram. kategorijų (reikšmių) susiliejimas vienoje gram. formoje, kuri dėl to tampa daugiareikšmė, pvz., lot. kalboje dėl ~o abliatyvo linksnis atlieka instrumentalio ir vietininko funkcijas; 2. susiliejimas, neišsiskyrimas, būdingas pirmykštei visuomenės, kokio nors reiškinio raidos stadijai, pvz., pirmykščio meno Δ (šokis, vaidyba ir muzika buvo neatsiskyrę); 3. įvairių (dažnai prieštaringų) filosofinių, religinių, visuomeninių pažiūrų jungimas; 4. nesugebėjimas skirti kokio nors reiškinio, daikto dalių, nemokėjimas atlikti analizės ir sintezės operacijų; būdinga kūdikiams.

Psalmodija

psalmòdija [gr. psalmos — giesmė + ōdē — giedojimas], bažn. giedojimo forma: nedidelio diapazono melodika, rečitatyvinis giedojimo pobūdis, visiška ritmo priklausomybė nuo log. ir gram. akcentų.

Predikatyvas

predikatỹvas [lot. praedicativus — patvirtinantis], lingv. sudėtinio vardažodinio tarinio neasmenuojamoji dalis, su jungtimi sudaranti sakinio gram. centrą.

Pidžinas

pidžinas [angl. pidgin], maišyta, supaprastintos gram. sandaros ir riboto žodyno (iš įv. kalbų) kalba; vart. P. r. Azijos uostuose ir Okeanijoje prekybininkų ir jūrininkų.

Morfologija

morfològija [morphē + ↗ …logija]: 1. mokslas apie organizmų formą ir sandarą; 2. žodžių formų ir tomis formomis žymimų gram. reikšmių sistema; 3. lingv. mokslas, tiriantis žodžių struktūrą, jų formas ir tomis formomis žymimas gram. reikšmes.

Morfologinis

morfològin‖is, susijęs su gram. reikšmių išreiškimu 1 žodžio ribose; ~ė kalbų klasifikacija — kalbų klasifikacija pagal jų morf. požymius.

Morfologizacija

morfologizãcija [↗ morfologija], lingv. tam tikrų fonetinių ypatybių siejimas su gram. formomis.

Puslapis 1 iš 212