|
-> sinonimija [gr. synōnymia – bendravardiškumas]: 1. sinonimiškumas – skirtingo skambėjimo žodžių panašumas pagal reikšmę; 2. retorinis metodas – sinonimų vartojimas greta arba arti vienas kito; 3. log. lygiareikšmiškumo santykis tarp dviejų arba daugiau išraiškų.
sinonimai [gr. synōnymos – bendravardis], skirtingai skambantys, bet tos pačios arba labai artimos reikšmės žodžiai, vart. reikšmės arba stiliaus atspalviams atskirti, pvz., „arklys“, „žirgas“ ir „kuinas“.
sinològija [lot. Sina – Kinija + ↗ …logija], mokslas, tiriantis Kinijos istoriją, ekonomiką, politiką, filosofiją, kalbą, literatūrą ir kultūrą.
sinoikizmas [gr. synoikismos < synoikizō – apgyvendinu kartu], sen. Graikijoje – kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba miestų jungimasis į 1 ↗ polį1.
-> sinòikija [gr. synoikia – bendras gyvenimas], organizmų sugyvenimo forma: vienos rūšies organizmai tam tikrą laiką naudojasi kt. rūšimi kaip būstu, nekenkdami jai.
sinòdinis [gr. synodos – jungtis, suartėjimas]: 1. astr. susijęs su dangaus kūno regimąja padėtimi Saulės atžvilgiu, pvz., Δ periodas, Δ mėnuo; 2. rel. susijęs su sinodu.
sinòdas [gr. synodos – susirinkimas]: 1. katalikų bažnyčioje – vyskupijos dvasininkų, kelių metropolijų arba viso krašto vyskupų susirinkimas; 2. protestantų bažnyčioje – bažn. valdžios organas – dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas bažn. reikalams spręsti; 3. rusų stačiatikių bažnyčioje – bažn. valdžios organas – patariamasis organas prie Maskvos ir Visos Rusios patriarcho.
sinkretizm‖as [gr. synkrētismos – su(si)jungimas]: 1. skirtingų gram. kategorijų (reikšmių) susiliejimas vienoje gram. formoje, kuri dėl to tampa daugiareikšmė, pvz., lot. kalboje dėl ~o abliatyvo linksnis atlieka instrumentalio ir vietininko funkcijas; 2. susiliejimas, neišsiskyrimas, būdingas pirmykštei visuomenės, kokio nors reiškinio raidos stadijai, pvz., pirmykščio meno Δ (šokis, vaidyba ir muzika buvo neatsiskyrę); 3. įvairių (dažnai prieštaringų) filosofinių, religinių, visuomeninių pažiūrų jungimas; 4. nesugebėjimas skirti kokio nors reiškinio, daikto dalių, nemokėjimas atlikti analizės ir sintezės operacijų; būdinga kūdikiams.
siñkopis [gr. sinkopē – sutrumpinimas], tarpinė tarp silabotoninės eilėdaros ir verlibro eiliavimo sistema – laisvesnis negu silabotonikoje ir griežtesnis negu verlibre nekirčiuotų skiemenų skaičiaus tarp kirčiuotųjų pasiskirstymas eilutėse.
-> siñkopė [gr. sinkopē – sutrumpinimas, išmetimas]: 1. muz. kūrinio ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu; ypač būdinga džiazo kūriniams; 2. skiemens arba garso (ppr. trumpo nekirčiuoto balsio) išnykimas žodžio viduje, pvz., liet. „antras“ < „antaras“; 3. med. apalpimas.
|
|
Naujausi komentarai