Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Poliarė

poliãrė [vok. Polare < lot. polaris — polinis]: 1. skraidymo aparato charakteristika: kreivė, vaizduojanti aerodinaminio paviršiaus keliamosios jėgos priklausomybę nuo pasipriešinimo; 2. geom. tiesė, kurią II eilės kreivė tam tikru būdu sieja su ↗ poliumi (5).

Piramidė

piramidė [gr. pyramis (kilm. pyramidos)]: 1. geom. briaunainis, kurio 1 siena (pagrindas) yra daugiakampis, o kt. sienos — trikampiai, turintys bendrą viršūnę; 2. monumentalus keturkampio plano į viršų smailėjantis statinys — sen. Egipto faraonų antkapinis paminklas; 3. Amerikos indėnų šventyklos pamatas su laiptų pavidalo sienomis ir aikštele viršuje; 4. kas nors sudėta, sustatyta panašiai kaip ši geom. figūra.

Paralelė

paralèlė [gr. parallēlos — lygiagretus]: 1. kas nors sugretinama, palyginama; sugretinimas, palyginimas; 2. geom. lygiagretė.

Paralelus

paralelùs [gr. parallēlos — einantis greta]: 1. esantis greta, atitinkantis; 2. geom. lygiagretus.

Ortas

òrtas2 [gr. orthos — tiesus], geom. vienetinis vektorius.

Ortocentras

ortoceñtras [↗ orto… + ↗ centras], geom. trikampio aukštinių susikirtimo taškas.

Oktantas

oktántas [lot. octans kilm. octantis) — aštuntadalis]: 1. geom. viena iš 8 sričių, į kurias dalija erdvę 3 tarpusavyje statmenos plokštumos; 2. astr. prietaisas kampiniam atstumui tarp kosm. kūnų matuoti; kampai atskaitomi apskritimo ilgio limbe.

Normalė

normãlė [lot. normalis — tiesus]: 1. geom. tiesė, statmena kreivės liestinei (paviršiaus liečiamajai plokštumai) ir einanti per lietimosi tašką; 2. techn. normatyvinis techn. dokumentas, apibūdinantis normalizuojamą (standartizuojamą) objektą.

Normalinis

normãlin‖is, geom. susijęs su normale, pvz., ~ė plokštuma (plokštuma, statmena kreivės liestinei ir einanti per lietimosi tašką), ~is pjūvis (plokščia kreivė, gaunama, paviršių kertant plokštuma, einančia per normalę tame taške).

Neoplasticizmas

neoplasticizmas [pranc. néoplasticisme < ↗ neo… + gr. plastikos — vaizduojamasis], XX a. 2—3 dešimtmečio modernistinės dailės (daugiausia tapybos) kryptis; geom. abstrakcionizmo atmaina; atsisakoma vaizduojamosios dailės elementų, kiekvieno daikto arba reiškinio esmė perteikiama horizontalių ir vertikalių linijų, spalvotų plokštumų kombinacijomis.

Puslapis 2 iš 41234