metafizinis, filos. susijęs su metafizika, būdingas metafizikai; protu nesuvokiamas, antjutiminis; antidialektinis.
|
||||
metafizinis, filos. susijęs su metafizika, būdingas metafizikai; protu nesuvokiamas, antjutiminis; antidialektinis. megãrikai, sen. graikų filos. mokykla, plėtojusi Sokrato etines pažiūras ir elėjiečių amžinos nekintamos būties doktriną; įkūrė Euklidas Megarietis (Eukleides Megareus) IV a. pr. m. e. mazdakizmas [pagal judėjimo vadovo manikėjų dvasininko Mazdako vardą], rel. filos. kryptis, tapusi mazdakitų (valstiečių ir miesto varguomenės) judėjimo Sasanidų valstybėje V a. pab.—VI a. pr. ideologija; Δ propagavo savitarpio pagalbą, ragino kovoti prieš socialinę nelygybę. materializmas [pranc. matérialisme < lot. materialis — daiktinis, medžiaginis]: 1. filos. kryptis, aiškinanti pasaulį kaip materialią tikrovę; sąmonę laiko tos tikrovės materialiu atspindžiu ir materialios veiklos funkcija; 2. visa ko vertinimas naudos, praktinio išskaičiavimo požiūriu. madjãmika [skr. madhjamika — vidurinioji], pagrindinė mahajanos filos. mokykla; susiformavo II—IX a. Indijoje. li: 1. kai kurių Tol. Rytų šalių ilgio vienetas; matmuo nuo milimetro dalių iki 500—650 mm; 2. ploto vienetas, lygus Kinijoje apie 6 m2, Vietname —0,04 m2; 3. masės vienetas, lygus 30—40 g; 4. filos. konfucianizmo etiketo, ritualo taisyklės; neokonfucianizme — dėsnis, visuotinis principas, suprantamas kaip aukščiausias idealus visa ko pradas, priešingas materialiajam pradui ci. kontingentizmas [lot. contingens (kilm. contingentis) — atsitinkantis], filos. pažiūra, atsitiktinumą laikanti visiška būtinumo priešybe; juo grindžiamas žmogaus gyvenimo baigtinumas, laisvės ir kūrybos galimybė. kirėnáikai, sen. graikų filos. mokykla, skelbusi žinių reliatyvumą, hedonistinės etikos principus; įkūrė Aristipas Kirėnietis (Aristippos Kyrēnaikos; apie 435—355 pr. m. e.). kinikai [gr. kynikoi], viena sokratiškųjų filos. mokyklų, gyvavusi V ar IV a. pr. m. e.—IV m. e. a.; aukščiausia dorybe laikė gyvenimą, atitinkantį prigimtį. kategoremà [gr. katēgorēma — apibūdinimas, nurodymas], filos. žodis, turintis savarankišką reikšmę, nereikalaujantis papildymo, aiškus ir ne sakinyje. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai