fokusuõtė, fiz. glaudimas, pvz., elektringųjų dalelių (elektronų, jonų) pluoštų formavimas ir koncentravimas el. ir magn. laukais; šviesos srauto koncentravimas lęšiu, veidrodžiu arba optine sistema.
|
||||
fokusuõtė, fiz. glaudimas, pvz., elektringųjų dalelių (elektronų, jonų) pluoštų formavimas ir koncentravimas el. ir magn. laukais; šviesos srauto koncentravimas lęšiu, veidrodžiu arba optine sistema. fluidas [lot. fluidus — tekantis]: 1. skystis; 2. fiz. hipotetinis skystis, kuriuo iki XVIII a. buvo aiškinami magnetizmo, elektros reiškiniai; 3. spiritizme — psichinė srovė, spinduliuojanti iš žmogaus kūno. fãz‖ė [gr. phasis — patvirtinimas, pasirodymas]: 1. kurio nors reiškinio formos ar būvio kitimo momentas; kokio nors kitimo stadija, tarpsnis; 2. ist. proceso laikotarpis; 3. termodinaminės sistemos dalis, kurios fiz. ir chem. savybės, nepriklausančios nuo medžiagos kiekio, yra visuose taškuose vienodos, pvz., skysčio ir jo garų sistema sudaro dvi ~es; 4. virpesių ir bangų teorijoje — vienas dydžių, apibūdinančių virpesius kiekvienu laiko momentu; 5. elektrotechnikoje — viena kintamosios srovės grandinių, sudarančių daugiafazę el. sistemą; 6. astr. kurio nors periodinio reiškinio momentas; susijęs su dangaus kūno, kurį apšviečia Saulė, pavidalo kitimu, pvz., Mėnulio Δ, planetų Δ. fãzin‖is, fiz. susijęs su medžiagos faze, pvz., Δ virsmas, ~ė pusiausvyra; susijęs su virpamojo proceso faze, pvz., Δ greitis. èteris [gr. aithēr]: 1. sen. graikų filosofijoje — ypatinga dangaus stichija (skirtinga nuo vandens, žemės, oro ir ugnies), pradas, judinantis dangaus kūnus; 2. sen. graikų mitologijoje — viršutinis, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, dievų buveinė; 3. fiz. iki XX a. pr. gyvavusi filosofijos ir fizikos sąvoka, reiškusi jutimais nesuvokiamą medžiagą, tarpinę aplinką, kurios pilna pasaulio ertmė; 4. org. junginys C2H2—O—C2H5, dietilo eteris; bespalvis, labai lakus skystis; 5*. erdvė, kuria sklinda radijo bangos. ešelètas [pranc. èchelette — laipteliai], fiz. plokščia difrakcijos gardelė, kurios rėžiai yra laiptuotos formos. ešelònas [pranc. échelon < échelle — kopėčios]: 1. kariuomenės ar jos vieneto rikiuotės į gilumą skaidinys, pvz., pirmasis, antrasis Δ; 2. masinio gabenimo, pervežimo traukinys, automobilių kolona, pvz., karinis Δ, pabėgėlių Δ; 3. fiz. laiptinė difrakcijos gardelė (interferencinis spektroskopas, susidedantis iš vienodo storio plokščių stiklo arba kvarco plokštelių, sudėtų taip, kad jų galai sudarytų pakopas). entròpija [gr. en — viduje + tropē — posūkis, pavirtimas]: 1. fiz. termodinaminės sistemos būseną apibūdinantis kintamasis dydis; išreiškia izoliuotos sistemos reiškinių negrįžtamumą; 2. informacijos teorijoje — bandymo rezultato neapibrėžtumo matas. entálpija [gr. enthalpō — šildau, kaitinu], fiz. termodinaminės sistemos būseną apibūdinantis kintamasis dydis, kurio nepriklausomi kintamieji yra termodinaminės sistemos entropija, slėgis, dalelių skaičius ir apibendrintosios jėgos. enèrgija [gr. energeia — veikimas]: 1. fiz. materijos judėjimo matas; sistemos gebėjimas atlikti darbą; 2. veiklumas, atkaklumas, ryžtingumas. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai